Pranešėjų apsaugos užtikrinimo problemos jau pripažįstamos Europos Sąjungos lygiu. Ši problema yra aktuali ir Lietuvoje. 2009 metais TILS  atliko tyrimą apie pranešėjų apsaugos situaciją Lietuvoje (teisinį, politinį ir praktinį aspektus). Su šiuo tyrimu galite susipažinti paspaudę žemiau pateiktą nuorodą: 

Nacionalinė studija: pranešėjų apsaugos įvertinimas Lietuvoje (ENG)

Šiuo metu konkrečių nuostatų dėl pranešėjų bei jų apsaugos nacionalinėje teisėje nėra. Nepaisant to, kad Lietuva kaip Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją šalis taip pat yra prisiėmusi įsipareigojimą teisiškai užtikrinti pranešėjų apsaugą, atitinkamų nuostatų nerasime nei Korupcijos prevencijos įstatyme, nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei Darbo kodekse, nei Baudžiamojo proceso kodekse, nei Baudžiamajame kodekse, nei Visuomenės informavimo įstatyme (išskyrus nuostatas, netiesiogiai susijusias su žurnalistinių informacijos šaltinių paslapties apsauga), nei Aplinkos apsaugos įstatyme, nei Aplinkos oro apsaugos įstatyme, nei Jūros aplinkos apsaugos įstatyme, nei Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, nei kituose nacionaliniuose teisės aktuose. Kitaip sakant, pranešėjai neginami nei valstybės tarnyboje, nei darbo santykių srityje.

Vienintelis teisės aktas, kuriame kalbama apie asmenis, iš esmės priskiriamus pranešėjų kategorijai, siejasi ne su šių asmenų apsauga (bent jau netiesiogine apsauga), o su jų finansiniu motyvavimu. Turimas omeny 2010 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21d. nutarimo Nr. 75 „Dėl atlyginimo už vertingą informaciją apie nusikaltimus, kuriais padaryta turtinė žala valstybei“ pakeitimo“ (Žin., 2010-01-30, Nr. 12-567). Remiantis minėtu aktu asmenims, suteikusiems teisėsaugos ar teisėtvarkos institucijoms vertingos informacijos apie nusikalstamas veikas ekonomikai ir verslo tvarkai ir/ar finansų sistemai, taip pat korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, gali būti atlyginama vienkartine pinigine išmoka. Deja, minėtas teisės aktas turi esminių trūkumų: taikomas tik dėl nusikalstamų veikų, t.y. nepavykus įrodyti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo arba jei veika yra žalinga ir neteisėta, bet nelaikoma nusikalstama, pareiškėjas negali tikėtis jokios išmokos; taikomas tik tuomet, kai dėl suteiktos vertingos informacijos valstybei realiai atlyginama nusikaltimu padaryta turtinė žala arba lėšos išieškomos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, savivaldybių biudžetus ir valstybės pinigų fondus; numato tik maksimalią išmokos dydžio dalį, tačiau neteikia jokių garantijų, kad ta išmoka nebus tik simbolinė, pavyzdžiui, 1 litas; nenumato jokių informacijos vertingumo kriterijų; nesaugo informaciją pateikusių asmenų nuo neigiamų pasekmių darbinėje ar profesinėje veikloje; kt. Per akto galiojimo laikotarpį TILS žiniomis kol kas išmoka niekam nebuvo išmokėta.

Analizuojant su pranešėjų apsauga galimai susijusius teisės aktus, verta paminėti tuos, kuriuose yra nuostatų dėl liudytojų, informatorių ir žurnalistinių šaltinių apsaugos. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jų problematika su pranešėjų apsauga susijusi tik netiesiogiai, kaip su gretutinėmis asmenų kategorijomis, kurioms pranešėjai priskiriami ir atitinkamą statusą įgyja toli gražu ne visuomet. Pavyzdžiui, operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai (informatoriai, slaptieji bendradarbiai, agentai) nuo pranešėjų skiriasi esminiu požymiu – jie su operatyvinės veiklos subjektais (teisėsaugos, teisėtvarkos ir saugumo institucijomis) bendradarbiauja remdamiesi iš anksto sudarytu susitarimu. Tuo tarpu pranešėjais laikomi asmenys, kurie apie tam tikras veikas praneša savo iniciatyva.

Liudytoju pagal Baudžiamojo proceso kodekso 78 straipsnį laikomas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių ir, kuris teismo, prokuroro ar tyrėjo oficialiai šaukiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje. Šis apibūdinimas reiškia, kad pranešėjams gali būti taikomas liudytojo statusas, bet taip atsitinka tik tuomet, kai jie: 1) praneša išimtinai apie nusikalstamą veiką, 2) šio pranešimo pagrindu atliekamas ikiteisminis tyrimas arba vyksta teisminis nagrinėjimas, 3) teismas ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas mano, kad tokį asmenį tikslinga kviesti liudytoju ir oficialiai jį šaukia atvykti tokiu statusu.

Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis numato, kad „viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas“. Nepaisant šios nuostatos sąsajų su informacijos teikėjų apsauga, pažymėtina, jog tiesiogiai ji gina ne pačius informaciją pateikusius asmenis, o žurnalistus.

Apibendrinant esamą teisinį reguliavimą galima pažymėti, kad šiuo metu pranešėjų teisės ir teisėti interesai bene realiausiai gali būti ginami bendraisiais pagrindais.

Darbo kodekso 35 straipsnyje įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad „įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise“. Kaip aktualiausias taip pat galima paminėti Kodekso nuostatas dėl darbo santykių nutraukimo pagrindų ir sąlygų, darbo santykių keitimo, darbuotojų teisių gynimo būdų, kt.

Valstybės tarnybos įstatymas taip pat suteikia tam tikras garantijas. Pavyzdžiui: tarnautojai be jų sutikimo perkeliami į kitas pareigas gali būti tik karo ar nepaprastosios padėties atveju; atleidimo pagrindai yra aiškiai įvardinti įstatyme ir (bent jau tiesiogiai) nėra teisinių galimybių atleisti darbuotoją be atitinkamo pagrindo (žinoma, visada lieka galimybė duoti sudėtingiausius darbus ir po to atleisti už nesugebėjimą deramai atlikti užduočių, bet tokiu atveju tarnautojas gali prašyti teismo palyginti visų įstaigos tarnautojų darbo krūvį ir įvertinti, ar atleidimas pagrįstas); atlyginimo dydis nustatomas pagal griežtas schemas (netgi bene laisviausiai kintanti dalis – priedas už kvalifikacinę klasę – priklauso nuo kvalifikacinės klasės (ne)suteikimo, kurį tarnautojas gali skųsti).

2004 m. kovo 30 d. Seime buvo užregistruotas „Pareiškėjų, pranešusių apie korupcinio pobūdžio teisės pažeidimus, apsaugos įstatymo projektas“ (registracijos Nr. IXP-3374). Seimas šio projekto plenariniame posėdyje net nesvarstė. TILS vertinimu, įstatymo projektas turi trūkumų, dėl kurių Seimo raginimas jį priimti net nebūtų prasmingas:

• projekte konstruojama labai siaura jo taikymo sritis, nes pareiškėjais laikomi tik apie korupcinio pobūdžio teisės pažeidimus pranešę asmenys;

• projekte numatoma apsaugą taikyti tik pranešus Vyriausybės įgaliotai institucijai, t.y. net komunikuojant apie neteisėtą veiklą įmonės ar įstaigos viduje (pvz. savo vadovybei), asmeniui apsauga nebūtų taikoma. Apsauga taip pat negaliotų, jei asmuo kreiptųsi į kitą, kompetentingą, bet ne specialiai įgaliotą instituciją, pavyzdžiui, Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją;

• projekte minimos garantijos ne specialios, o tik bendrosios (tiesiogiai arba netiesiogiai numatytos galiojančiuose darbo ir valstybės tarnybos įstatymuose), tad jo nuostatos iš esmės deklaratyvios, nesuteikiančios naujų teisių;

• projektas suponuoja naujos institucijos ar padalinio kūrimą, o tai dažniausiai nesusilaukia visuomenės palaikymo.

Dėl šios priežasties TILS parengė naują įstatymo projektą, kuriuo siekiama įvesti ir atskirai sureguliuoti pranešėjų apsaugos institutą, jiems taikomas apsaugos priemones, kartu skatinant informacijos apie neteisėtą veiklą atskleidimą bei veiksmingesnę viešųjų interesų apsaugą.